Profesijos pamokos pas ūkininkus

  Lapkričio 7 d. Žūm4-21M, Žūm4-22M ir Žūm4-23M grupių mokiniai, lydimi profesijos mokytojų N. Kriaučiūnienės, R. Mumgaudžio, bei karjeros specialistės, turėjo vėl galimybę aplankyti ūkininkus, išgirsti jų pasakojimus apie laikomus galvijus, pamatyti iš arčiau, įsitikinti, ar tikrai nori būti ūkininkais, ar teisingai pasirinko norimą specialybę.

Pirmiausia aplankėme ūkininkę Rūtą Kaminskienę gyvenančią Žasliuose, kur iš arčiau galėjome susipažinti su Trakėnų veislės žirgais. Šeimininkė papasakojo, kad Trakėnai – tai viena seniausių šiltakraujų arklių veislių pasaulyje. Ji buvo išvesta rytų Prūsijoje, visai netoli Lietuvos buvusiame Trakėnų dvare, todėl ir vadinami trakėnais. Dažniausia šie žirgai būna juodbėri, bėri, sarti. Aukštis ties gogu – 160–170 cm. Trakėnai tinka visoms klasikinėms žirginio sporto šakoms: konkūrams, trikovei, dailiajam jojimui ir važiavimui kinkiniais. Paglostę, pamaitinę, pasidžiaugę, praturtinę žinias apie žirgus bei padėkoję, važiavome toliau.

Toliau ūkininkas vedė pažiūrėti danielių. Juos augina dėl grožio, nes žemės turi nemažai, „tai kodėl neišnaudojus“, šypsosi šeimininkas. „Danieliai - panašūs į dėmėtuosius elnius, o savo išvaizda yra tarpinis gyvūnas tarp elnio ir stirnos.Šių gyvūnų mėsa yra itin aukštos maistinės vertės ir laikoma delikatesine, be to, labai vertingi yra danielių ragai. Danieliai labai greitai pripranta prie aptvaro aplinkos, per nedidelį laiko tarpą užsiaugina gerus ragus, gerai perneša žiemos šalčius ir yra pakankamai atsparūs įvairioms ligoms“, su meile pasakoja ūkininkas. Mes su nuostaba žiūrime į šiuos gražuolius ir širdis džiaugiasi, juk ne kiekvieną dieną išvysi tokį reginį.

Padėkoję ir atsisveikinę, riedėjome toliau.

Atvažiavome į Vladikiškes, pas ūkininką Rolandą Ratkevičių, kuris augina mėsinius galvijus - Hailendus. Hailendai yra Škotijos kaimiškų galvijų veislė kilusi iš Škotijos, turi ilgus ragus ir ilgą gauruotą kailį. Ūkininkas su meile kalba apie šiuos galvijus, nes jie yra ramūs, mieli, daug priežiūros nereikalaujantys galvijai. Jie puikiai auga ganydamiesi natūraliose pievose, todėl tinkami ir mūsų šalies sąlygomis: nuėda nendres, švendrus, viksvas, nuskabo karklus, – taip padėdami išsaugoti gamtines buveines ir mažindami tokių vietovių priežiūrai skirtas išlaidas. Jie atsparesni ir geriau prisitaikę prie klimato, ligų, parazitų ir kitų sąlygų. Pakenčia šlapias vietas, mažiau sutrypia dirvožemį, yra ne tokie išrankūs ir ėda daugumą žolių. Šios karvės maitinasi pačios, net esant dideliems šalčiams jos gali susirasti žolės. Žinoma, žiemomis reikia šerti šienu, šiaudais, duoti vandens. Šie gyvuliai turi didelius užaštrintus ragus ir tankų kailį, kurio vilna būna įvairių spalvų: juoda, raudona, geltona, auksinė arba sidabrinė. Be ilgos vilnos, karvės dar išsiskiria akis dengiančiais karčiais. Jie saugo gyvulius nuo akių infekcijos ir nuo vabzdžių. Jų mėsa kiek liesesnė negu daugumos mėsinių galvijų, bet labai skani, patenkintas ūkininkas nusišypso ir maloniu žvilgsniu nužvelgia galvijus.

O mes padėkoję, apstulbę nuo daugybės įspūdžių ir laimingi, grįžome į mokyklą.

Karjeros specialistė Jūratė Daukienė